Galutinės tiesos nėra, yra tik idėjos

Džiaugtis gyvenimu reikia sąlygų, nes kitaip mes ir nebemokame. Džiaugsmą be priežasties daugelis iš mūsų patyrėme tik būdami vaikais. Kas čia atsitiko gyvenime, kad kai užaugome – laimingi nesijaučiame? O pasistengė čia, kaip visada suaugusieji. Tai jie išmokė mus nuolat telkti dėmesį vien į problemas ir mes nustojome jausti pozityvias emocijas. Labai retai kada prisimename, ką reiškia mėgautis gyvenimu. Kažkas „įkalė“ į galvą net ir tai, ko turime norėti – namo, automobilio, karjeros, šlovės ir panašiai. Nebesuprantame kokius poreikius tenkiname – ar savo, ar kitų? Retas kas susimąsto, kad tenkindamas svetimus poreikius, svetimą gyvenimą ir gyvena. Net nedrįsta paklausti savęs: o ko iš tikrųjų noriu aš? Ne, to neklausia, nes nuolat jaučia trūkumą. Tiksliai net nežino ko, bet yra įsitikinę, kad to jie tikrai neturi. Karo, kainų augimo, įmonių bankrotų, rinkimų fone, tas deficitas KAŽKO - sustiprėjo dar labiau. Taigi, gyvenimas nuolat mėto žmonijai iššūkius ir verčia peržiūrėti savo vertybes.
O ar pagalvojai kada nors, kokios mintys tau trukdo eiti savo tikslų link ir sukuria tokių pačių prasmių kasdienį gyvenimą? Ar susimąstei, kad tavo negatyvūs įsitikinimai apsprendžia tai, ką šiuo metu turi ir gauni? Jei ne, tai štai keletas pavyzdžių, kurių dėka džiaugtis gyvenimu tokiu, koks jis yra greičiausiai neįmanoma:

• blaivus gyvenimas - tai gerai, bet aš nesugebu taip gyventi;
• negaliu įsivaizduoti, kaip galima mesti gerti, kiek bandžiau, man nepavyksta;
• ir ko čia prie manęs pristojote, - savęs žiūrėkite;
• mano gyvenime viskas blogai ir aš nieko nenoriu;
• kaip mane viskas užkniso, nebeturiu jėgų;
• gyvenimas negailestingas, - kančioms gimęs, laimės nerasiu;
• man visada trūksta pinigų;
• kaip jis galėjo taip pasielgti, juk aš jam paaukojau viską, o jis mane apgavo;
• aš labai nuodėmingas ir mane dievas baudžia;
• aš bijau ateities ir labai dėl to nerimauju;
• nekenčiu situacijų, kai esu priklausomas nuo žmonių ir aplinkybių;
• aš silpnas ir negaliu nustoti gerti;
• juk tai ne gyvenimas, kaip aš gyvenu;
• geri žmonės turi padėti vieni kitiems, bet argi čia žmonės?
• kaip sunku gyventi, kai aplinkui vien ąsilai ir idiotai;
• man neverta net bandyti, nes vis vien nieko gero nebus;
• man visą gyvenimą niekas nesisekė;
• man niekas neįdomu šiame pasaulyje, gyvenimas beprasmis;
• ir kam mane pagimdė tokį paliegėlį, geriau būčiau nematęs šio pasaulio;
• gyvenimas tai kova, o aš pavargau kovoti;
• aš bijau permainų ir man labai gėda, kad taip gyvenu;
• man gėda būti silpnam;
• su tokia valdžia gerai nepagyvensi;
• ir t.t. ir t.p.

Suprantama, kad yra labai sunku išeiti iš tokių negatyvių įsivaizdavimų, kadangi tavo pa/sąmonė juos kažkada sugėrė ir jais vadovaujasi be tavo valios. Todėl labai gali būti, kad tavo svaiginimasis alkoholiu ar kitais narkotikais nebėra asmeninis laisvalaikio pasirinkimas, o tapo primygtine kasdienio gyvenimo būtinybe. Tu gali vartoti svaigalus ir toliau, bei palikti viską taip, kaip yra, bet gali įveikti savo pokyčių baimę ir kurti blaivų ir kitokį savo gyvenimą.
Taigi, o jeigu tu sugebėtum pakeisti savo tokias ar panašias nuostatas ir mąstymo būdą? Jeigu galėtum save išreikšti laisvai ir atsikratyti tų savo kaukių ir šablonų su kuriais užaugai? Ką veiktum, kur eitum, ko siektum? Kaip kitaip tu gyventum?
Nešvaistyk savo brangaus gyvenimo laiko, bet pradėk gyventi lengvai dabar! Imk vykstančių įvykių kontrolę į savo rankas ir pajusk stabilumą be svaigalų, bet kokioje sunkioje situacijoje. Ir nepamiršk, kad džiaugsmas, kurio nepatiri yra tik Čia ir Dabar.

Vaidmenų žaidimai

Trumpas sąrašėlis vaidmenų, kurie leis NUSIIMTI nuo savęs atsakomybę ir mėgaujantis alkoholiu, IŠSIMAUDYTI gailestyje bei pagyventi giliose sielos kančiose:
 • Ožio auka: ožiu gali būti vyras, meilužis, viršininkas, draugas, nedraugas. Žodžiu bet kuris vyriškos giminės asmuo;
 • Vienatvės auka: tinka, bet kokio amžiaus moterims, ir vyrams besiblaškantiems dėl partnerio nebūvimo, tenkinant dvasinius ir kūniškus poreikius;
 • Nelaimingos meilės auka: taip pat tinka visiems, kurie nori kentėti gražiai ir subtiliai;
 • Antsvorio auka: ypatingai tinka moterims stojusioms į kovą su savo nesukalbamu kūnu, kuris nuolat valgo ir kaupia riebalus;
 • Kompleksų auka: dėl kuklių ir savimi nepasitikinčių;
 • Bjaurumo auka: dėl visų tų, kurie neduoda savo atspindžiui veidrodyje ramybės, dėl netenkinamos nosies formos ar bet kurios kitos savo kūno dalies;
 • Skyrybų auka: dėl visų šeimininio fronto neįgaliųjų;
 • Išdavystės ir pavydo auka: dėl tų, kuriems kankinančiai rūpi klausimas: ką veikia su savo lytiniais organais jūsų partneris, laisvu nuo jūsų laiku?
 • Darbo auka: dėl tų, kurie atsiduoda savo veiklai be likučio sau. Jie sako: poilsis – betikslis ir tuščias laiko gaišimas;
 • Kelių „kamščių“ auka: dėl visų autotransporto mėgėjų ir beviltiškai spaudžiančių savo mašinyčių signalą;
 • Žaliojo žalčio auka: dėl tų, kurie griuvo nelygioje kovoje su alkoholiu;
 • Alkoholiko auka: dėl tų, kurie griuvo kovoje už savo artimojo blaivybę;
 • Turto auka: dėl tų, kuriuos sugadino pinigai;
 • Skurdo auka: tiems, kuriuos sugadino pinigų nebūvimas;
 • Nedėkingumo auka: dėl tų, kurie nepatyrė dėkingumo už savo geradarystes;
 • Savęs paties auka: užsikrėtusiems tobulinimusi - greičiausiai dėl kruopščiai slepiamos didybės manijos;
 • Savikritikos auka: mėgstantiems krapštyti savo sielos žaizdas ir jas demonstruoti aplinkiniams;
 • Savo paties gerumo auka: dėl tų, kurie daro žmonėms gero, net nepasidomėję ar jie to nori ir reikalauja, kad tai būtų įvertinta;
 • Chamiškumo auka: ypatingai tinka subtilios ir pažeidžiamos sielos moterims, kruopščiai ieškančioms tų, kurie galėtų „patrypti“ ant jų jautrios natūros;
 • Šeimyninės ląstelės auka („po padu“): tinka inteligentiškiems vyrukams, kurie „užtrypti“ savo žmonų ar jų mamų;
 • Bejausmio egoisto auka: emocingoms ir jausmingoms moterims, kurios sujungė savo gyvenimus su „karštais suomiškais vaikinais“;
 • Isterikės auka: „karštiems suomiškiems vaikinams“, kurie sujungė savo gyvenimus su emocingomis ir jausmingomis moterimis;
 • Gyvenamosios vietos klausimo auka : tiems, kurie gyvena 2 kvadratinių metrų kambaryje ir kenčia dėl klausimo: išsikeisti, pakeisti, parduoti, nupirkti, išvažiuoti į labiau erdvesnę patalpą, bet taip ir nesiryžta.
 Tai nepilnas vaidmenų sąrašas, bet pakankamas, kad būtų galima atpažinti save ir su pasitenkinimu žaisti toliau - metais, dešimtmečiais, kol neatsibos.

(Iš knygos "Как легко и быстро испортить жизнь себе и другим". Юлия Свияш)

Vyrams apie seksą
Juk ne vien moterys stengiasi šioje srityje, vyrams čia irgi yra kuo pasigirti. Vyrai čia turi kai ko bendro su moterimis. Moterys, vietoj to, kad mėgautis savo seksualumu, įrodinėja savo patrauklumą. Vyrai įrodinėja savo sugebėjimus. O, bet, tačiau – ten kur pirmoje vietoje stovi troškimas įrodyti – seksui vietos dažniausiai nelieka. Pradžiai bendras patarimas vyrams: jums reikia tikėti liaudies pasaka apie tikrą vyrą. Ką, negirdėjote šitos pasakos? Ji apie drąsų ir šaunuolį vyruką, kuris gali visada, visur, iš karto ir ilgai. Tol, kol neišgirs pasigailėjimo maldos, kad jau per daug ir gana. Girdėjote? Aišku, kad girdėjote. Toks lytiškai santykiauja su tuo kas juda, o kas nejuda – jis pats judina ir taip pat santykiauja. Kur gi veisiasi tokie tikri vyrai? Atsakymas: porno filmuose. Ten jūsų vertas pavyzdys pagal kurį jūs galite išmatuoti ir įvertinti savo vyriškas savybes ir nuopelnus. Tiesiogine ir perkeltine prasme. Atlikite eksperimentą - savaitę lyginkite save su tais seksualiniais teroristais. Tik nenustebkite, nes gali atsitikti taip, kad po tokio lyginimosi, jums beliks tik užsidaryti vonioje ir atsiduoti liūdniems apmąstymams apie neteisingą gyvenimą - tai bus svari priežastis pasinerti į alkoholinę iliuziją. Jeigu bus kitaip – pasidalinkite patirtimis.


 (Iš knygos "Как легко и быстро испортить жизнь себе и другим". Юлия Свияш)

Kodėl bėgi ?

Jei nori būti laisvas nuo svaigalų, gali pradėti nuo svarbaus klausimo sau: kodėl norisi pabėgti nuo realybės? Pasistenk į jį atsakyti kuo sąžiningiau. Šiame atsakyme ir bus ne tik priežastis, kodėl patekai į priklausomybės vergiją, bet ir raktas į laisvę. Prie to paties pridedu (ne) linksmąjį aukos žodynėlį. Skirtą spręsti pagrindinę užduotį: atkreipti dėmesį, iššaukti gailestį, parodyti aplinkiniams, kur tu esi ir kaip tau ten sunku. Žodeliai naudojami nesąmoningai, bet tikslą pasiekia greitai. Taip pat jie tave kaskart įtraukia į aukos vaidmenį ir tokiu būdu tu pats kuri savo tikrovę. Taigi, auka laisvės ieško išoriniame pasaulyje ir stengiasi ją rasti šio pasaulio vertybėse. Laisvė gi, - ji beveik visada vidinė.


• Jeigu ne tu, tai dabar viskas būtų kitaip..
 • Nes aš būčiau dabar gyvenęs normaliai..
 • Tai ne aš, tai jis.. jie, jos, likimas, aplinkybės, žvaigždės, karma, dievo bausmė, ir t.t.
• Nieko aš negaliu pakeisti
 • Aš neturiu kito pasirinkimo
 • Aš neturiu kitos išeities
 • Aš skolingas, aš privalau, aš priverstas
 • Aš to neištversiu
 • Jis, ji, jie – mane į kapus nuvarys
 • Jei mane mylėtum, taip nesielgtum
 • Už ką man visa tai?
 • Man jau per vėlu keistis ir taip toliau, ir panašiai.


 Jei neatpažįsti savęs, tai tiesiog labai keista. Nors gali būti, kad tu labai unikali asmenybė, arba tavo sąmonę užtemdė puikybė. Būtent todėl laisvu tapti vienam dar sunkiau. Sakoma, kad stebuklus geriau daryti savo rankomis, todėl jeigu turi problemų su svaigalais, skambink, o aš parodysiu kaip. Neatidėliok pirmadieniui, kitam mėnesiui, naujiems metams – daryk dabar.

SdMg. Rimantas Pakėnas

Šventinio laikotarpio apmąstymas

Praeiti metai buvo sunkūs ir žmonės pavargo nuo staigmenų bei begalės blogų žinių. Kažkas sakė, kad yra ir gerų naujienų – 2020-ieji pagaliau baigėsi. Tačiau kas gi pasikeitė? Kuo 2021-ieji bus kitokie? Ar jie bus geresni? Nuo ko tai priklauso? Pagal tradicijas žmonės siuntė savo norus ir svajones Kalėdų seneliams, angelams, dievams ir tebelaukia stebuklų, kurie turi įvykti šiais metais. Daug žmonių užsiprogramavo tikėti ir laukti, kol juos kažkas padarys laimingais, kad ateis Kitas ir išvaduos juos iš kančios, kad gyvenimas kažkaip stebuklingai pagerės. Žmogus laukia ir tikisi (kai kurie lauks iki naujų metų), bet visos viltys žlunga (greičiausiai žlugs ir šiais metais) ir sukuria dar didesnį nepasitenkinimą. Kitas neateina, bet išeina, aplinkybės susiklosto tokios, nuo kurių pykina, o žmogus ir toliau laukia, tikisi ir kenčia. Gyvenimas tuo metu jam tarsi šaukia: tu mane jau užknisai! Tu mane užknisai su savo inkštimu ir nuolatiniu nepasitenkinimu! Užknisai su savo pretenzijomis! Stok nuo išsėdėtos vietos ir eik veikti, eik kurti ir daryti! Kad negirdėti šio vidinio balso - žmogus geria, kaip pavargsta nuo alkoholio, geria psichotropinius vaistus, vartoja kitus narkotikus. Ir vis laukia, vis tikisi - žmogaus, aplinkybių, stebuklo ar dar kažko. Po švenčių sutikau seną pažįstamą ir paklausiau kaip jis gyvena, kaip jaučiasi, o jis savo būseną padeklamavo Erlicko eilėraščiu. Sakau įdėjai pastangų ir išmokai, o jis numojo ranka ir nuėjo. Internete radau tą eilėraštį ir štai pora stulpelių iš jo:
Toks šaltas riogso krosnies molis,
 Toks baltas spokso durų raktas.
 Ir mano brolis Dimedrolis,
 Manęs negelbėja šią naktį.
Visi pabėgo troleibusai,
 Monetos, moterys, teisybė…
 Kaip man užmigti ir nubusti,
 Pas gero būdo aplinkybes?
Taigi, dauguma žmonių iš savo probleminių situacijų išeitį randa, o kažkas stengiasi ją surasti vakarykštėje dienoje ir tam naudoja svaigalus (apsvaigę gyvena iliuzinėje ateityje). Pasak Erlicko, jie tikisi nubusti pas gero būdo aplinkybes. Reikia suprasti, kad aplinkybės pačios už tave, darbus nudirbs. Apie tokias aplinkybes daug knygų prirašyta. Na taip, internete ir knygose, daug lengviau rasti atsakymus, kaip gyventi blaiviai – realybėje ne viskas taip paprasta. Tačiau rasti yra viena, o va naudotis tuo ilgus metus ir būti blaiviu – visai kas kita. Todėl kovodami už savo nepriklausomybę nuo svaigalų, žmonės daro vieną pagrindinę klaidą – jie nuolat išgyvena nepasitenkinimą savimi. Kitaip sakant jie pastoviai išgyvena negatyvą, nors patys to dažniausiai nepripažįsta, o pavargę nuo savo nesėkmių dar labiau užsidaro savyje ir nustoja apskritai tikėti savimi ir gyvenimu. Labai gražiai apie alkoholiko išgyvenamus negatyvius jausmus savo knygoje „Mažasis princas“, parašė Antoine de Saint-Exupery. <… - Ką tu čia veiki? - tarė jis girtuokliui, kurį rado tylomis kiūtantį prie daugybės tuščių ir pilnų butelių. - Geriu,- atsakė girtuoklis niūriai. - Kodėl tu geri? - paklausė mažasis princas. - Kad užmirščiau, - atsakė girtuoklis. - Kad užmirštum ką? - pasiteiravo mažasis princas, kuriam jis jau kėlė pasigailėjimą. - Kad užmirščiau, jog man gėda,- prisipažino girtuoklis, nuleisdamas galvą. - Gėda ko? - kamantinėjo jį mažasis princas, kurį ėmė noras jam padėti. - Gėda gerti! - užbaigė girtuoklis ir daugiau nieko nebepasakė. Mažasis princas suglumęs nuėjo toliau. - Suaugę žmonės iš tikrųjų labai keisti, - kalbėjo jis pats sau, leisdamasis vėl į kelionę.>.
 Mes sakome: Žmonės brangieji. Jūs kiekvieną dieną darote pasirinkimus, kurie jus prie kažko priartina – gal prie gyvūniškos prigimties, o gal prie dieviškos. Tiesa kaip visada būna per vidurį – šiame tekste ji vadinasi Žmogus. Klausimai jums: kur veda jūsų kelias, kuriuo einate? Ar tai kraštutinumų kelias - ir jūs rūpinatės tik savisauga, maistu ir dauginimusi arba jums rūpi tik tarnystė dievui ir apskritai atsisakote visko materialaus? Ar jums lengva gyventi neturint tikslo, nes galbūt galvojate, kad viską savo gyvenime jau pasiekėte? Kodėl taip lengvai atsisakote savo svajonių ir tikslų? Kodėl pandemija jums yra priežastis nieko nedaryti, pasiteisinimas savo bejėgiškumui paslėpti? Kodėl išėję į tiesų kelią, vėl greitai iš jo išsukate, nes randate savęs vertas kliūtis? Taigi, koronavirusas metė žmonėms iššūkį pervertinti savo vertybes. Nepraleiskime progos, jei jau laikome save žmonėmis.

SdMg. Rimantas Pakėnas

Pasakojimas apie pūkuotukus


 Labai seniai gyveno du ypač laimingi žmonės, Titas ir Megė, kurie turėjo du mažus vaikus – Džoną ir Liusę. Kad suprastumėte, kokie jie buvo laimingi, reikėtų suvokti, kaip tais laikais klostėsi gyvenimas. Tada vos gimęs kiekvienas žmogutis gaudavo mažą, minkštą, pūkuotą maišelį. Kaskart įkišęs į jį ranką žmogus ištraukdavo švelnų pūkuotuką. Visiems labai reikėjo švelniųjų pūkuotukų, nes gavęs vieną jų žmogus visame kūne pajusdavo švelnumą ir šilumą. Reguliariai negaunantiems švelnių pūkuotukų žmonėms kildavo grėsmė susirgti liga, kuri priverstų juos numirti.
Tais laikais gauti švelnių pūkuotukų buvo labai nesunku. Kai tik kas nors pajusdavo, kad nori švelnaus pūkuotuko, galėdavo prieiti prie jūsų ir pasakyti: „aš norėčiau gauti švelnų pūkuotuką“. Tuomet jūs įkištumėte ranką į savo maišelį ir ištrauktumėte mažos mergaitės delno dydžio pūkuotuką. Vos tik išvydęs dienos šviesą, pūkuotukas nusišypsodavo ir pavirsdavo didžiuliu, švelniu pūkuotuku. Tuomet jūs uždėtumėte jį prašiusiam žmogui ant pečių, ant galvos ar ant kelių, o pūkuotukas prisiglaustų ir ištirptų ant žmogaus odos, priversdamas jį jaustis kur kas geriau. Žmonės visada prašydavo vienas kito švelnių pūkuotukų, ir, kadangi jie buvo dalijami už dyką, gauti jų nebuvo sunku. Jų niekada nepritrūkdavo, todėl visi žmonės buvo labai laimingi ir beveik visą laiką jausdavosi gerai.
Kartą piktoji ragana labai supyko, mat visi buvo tokie laimingi, kad niekas nepirko jos balzamų ir stebuklingųjų gėrimų. Ragana buvo labai gudri ir surezgė nedorą planą. Vieną gražų rytą ji prisėlino prie Timo, kai Megė žaidė su dukterimi, ir pašnabždėjo jam į ausį: „Timai, pažiūrėk į visus tuos pūkuotukus, kuriuos Megė duoda Liusei. Žinai, jei ji ir toliau taip darys, galiausiai pūkuotukai baigsis, ir ji nebeturės ko duoti tau“.
 Timas buvo apstulbintas. Jis atsigręžė į raganą ir paklausė: „Ar nori pasakyti, kad kiekvieną kartą mums įkišus ranką į maišelį ten nebus pūkuotuko?“
 Ragana atsakė: „Žinoma, nebus. Ir kai jie baigiasi, nieko nebegalima padaryti – jų tiesiog nebelieka.“ Tai tarusi ragana nuskrido ant savo šluotos visą kelią kikendama.
Timas labai sielojosi ir visą laiką pastebėdavo, kai Megė duodavo švelnų pūkuotuką kam nors kitam. Galiausiai jis pradėjo labai nerimauti, nes jam patiko Megės pūkuotukai ir nenorėjo jų atsisakyti. Jis manė, jog neteisinga, kad Megė dalija savo švelnius pūkuotukus. Jis pradėjo skųstis kaskart Megei davus pūkuotuką nepažįstamam žmogui. Kadangi Megei Timas labai patiko, ji liovėsi taip dažnai dalyti žmonėms pūkuotukus ir taupė juos Timui.
Vaikai visa tai stebėjo, ir greitai jiems kilo mintis, jog dalyti švelnius pūkuotukus kada tik kas paprašydavo ar kada panorėdavo yra negerai. Jie taip pat tapo labai atsargūs. Akylai stebėdavo tėvus ir pamatę, kad vienas iš jų dalija per daug pūkuotukų, tuojau pradėdavo prieštarauti. Jie sunerimdavo kiekvieną kartą, kai tik patys išdalydavo daugiau pūkuotukų. Nors kaskart įkišę ranką į savo maišelį rasdavo pūkuotuką, jie tai darydavo vis rečiau ir pamažu tapo vis šykštesni. Greitai žmonės pastebėjo, jog pūkuotukų trūksta, ir ėmė jaustis vis prasčiau. Jie pradėjo trauktis, o kai kurie net mirdavo dėl pūkuotukų trūkumo. Vis daugiau žmonių lankydavosi pas raganą ir pirkdavo stebuklinguosius gėrimus, nors ir neatrodė, kad jie veikia.
Iš tiesų situacija darėsi labai rimta. Visa tai stebėjusi ragana nenorėjo, kad žmonės mirtų (nes mirę žmonės negalėjo pirkti stebuklingųjų gėrimų ir balzamų), todėl surezgė naują planą. Visiems buvo išdalyti labai panašūs maišeliai, tik kad šie buvo šalti, o anie – šilti ir švelnūs. Raganos maišeliai buvo pilni šaltų dyglių. Jie neversdavo žmonių jaustis šiltai ir maloniai; jie buvo šalti ir skaudžiai durdavo. Tačiau jie sustabdydavo žmones nuo susitraukimo ir mirties. Taigi nuo to laiko, kai tik kas paprašydavo švelnaus pūkuotuko, bijodami išeikvoti savo atsargas, žmonės atsakydavo: „Negaliu tau duoti švelnaus pūkuotuko, bet gal norėtum šalto dyglio?“ Kartais du žmonės prieidavo vienas prie kito tikėdamiesi gauti švelnų pūkuotuką, tačiau kuris nors apsigalvodavo, ir jie teapsikeisdavo šaltais dygliais. Taigi galiausiai mirdavo vos vienas kitas, tačiau žmonės buvo nelaimingi, jautė šaltį ir skaudžius dyglių dūrius.
Padėtis tapo labai sudėtinga, nes pasirodžius raganai švelnių pūkuotukų vis mažėjo. Taigi, anksčiau laikyti nemokamais kaip oras, pūkuotukai staiga tapo labai vertingi. Tai privertė žmones imtis įvairiausių gudrybių norint gauti pūkuotuką. Prieš pasirodant raganai žmonės burdavosi po tris, keturis ar penkis, ir niekam nerūpėjo, kas kiek pūkuotukų išdalydavo. Atvykus raganai žmonės ėmė poruotis po du ir taupyti pūkuotukus tik vienas kitam. Kai kurie žmonės užsimiršdavo ir duodavo pūkuotuką kam nors kitam, tačiau iškart pasijusdavo kalti, nes žinojo, kad jų partneriai įsižeis dėl prarasto pūkuotuko. Negalėdami rasti dosnaus partnerio žmonės turėjo dirbti dienų dienas, kad galėtų nusipirkti švelnių pūkuotukų.
Kai kurie žmonės kažkokiu būdu tapdavo „populiarūs“ ir gaudavo daugybę pūkuotukų be įsipareigojimo atsakyti tuo pačiu. Vėliau šie žmonės parduodavo savo pūkuotukus „nepopuliariems“ žmonėms, kuriems jų reikėjo norint išgyventi.
Kai kurie žmonės įsigudrindavo šaltuosius dyglius, kurių buvo kiek tik nori ir kurie buvo nemokami, apvilkti baltais pūkais ir dalyti kaip švelnius pūkuotukus. Šie suklastoti pūkuotukai iš tikrųjų buvo plastikiniai ir kėlė papildomų sunkumų. Pavyzdžiui, du žmonės susitikdavo ir drąsiai apsikeisdavo plastikiniais pūkuotukais, kurie turėjo priversti juos jaustis gerai, tačiau jie išsiskirdavo jausdamiesi priešingai. Manydami, kad apsikeisdavo švelniais pūkuotukais, žmonės jautėsi vis labiau sutrikę, mat taip ir nesuvokdavo, kad jų šalti, dygūs jausmai kilo dėl nuolatinio keitimosi plastikiniais pūkuotukais.
Taigi situacija buvo labai niūri, o viskas prasidėjo dėl to, kad atskridusi ragana įtikino žmones, jog vieną dieną , kai mažiausiai to tikėsis, jie įkiš ranką į savo švelnų pūkuotą maišelį ir ten nieko neberas.
Neseniai šioje nelaimingoje žemėje po Vandenio ženklu gimė moteris. Rodės, ji nebuvo girdėjusi apie piktą raganą ir nesijaudino, kad švelnūs jos pūkuotukai baigsis. Ji juos dalijo laisvai, kartais net neprašyta. Žmonės ją vadino naujamadiška moterimi ir smerkė už tai, kad ji mokė vaikus, jog jie neturėtų jaudintis dėl pūkuotukų trūkumo. Vaikai ją labai mėgo, nes šalia jos visada jausdavosi gerai, ir po truputi pradėjo dalyti pūkuotukus, kai tik panorėdavo.
Suaugusieji sunerimo ir nusprendė išleisti įstatymą, kuris apsaugotų vaikus nuo švelnių pūkuotukų atsargų išeikvojimo. Įstatymas skelbė, kad nerūpestingas švaistymasis pūkuotukais be oficialaus leidimo yra nusikaltimas. Tačiau daugeliui vaikų tai visiškai nerūpėjo ir, nepaisydami įstatymo, jie ir toliau dalijo vienas kitam pūkuotukus. Kadangi vaikų buvo tiek pat, kiek ir suaugusiųjų, pradėjo atrodyti, kad galbūt jie pasieks savo.
Šiuo metu sunku nuspėti, kas atsitiks. Galbūt suaugusiųjų įstatymo ir tvarkos pajėgos sustabdys vaikų beatodairiškumą. O galbūt suaugusieji prisijungs prie vaikų ir naujamadiškos moters bei surizikuos patikėti, kad švelnių pūkuotukų niekada nepritrūks. Kažin ar jie kada nors prisimins tas dienas, kurias vaikai stengiasi sugrąžinti, kai švelniųjų pūkuotukų buvo apstu, nes žmonės juos dalijo laisvai?


Scenarijai, kuriais gyvena žmonės: transakcinė gyvenimo scenarijų analizė; / Claude M. Steiner - Vilnius: Vaga, 2021. – 464 p

Prašytojo, kovotojo ir nuskriaustojo pozicijos

„Net akmuo gulėdamas ant kelio, valdo realybę“.
Prašytojas. Jeigu žmogus apeis šią poziciją, tai jis neteks galimybės išgyventi to, ką reiškia prašyti. Jis galvoja, kad yra mandagus ir kantrus, ir būtent šios savybės jam padeda pasiekti tai, ko jis nori - jis gaus tik tuo atveju, jeigu prašys ir kantriai lauks.

Kovotojas. Žmogus aiškiai įsitikinęs, kad valdyti realybę galima tik kovojant ir nugalint. Tam, kad jis atliktų kovotojo vaidmenį, tarp savęs ir to, ko jis nori - jam būtina pastatyti kažką, ką jis nugalės kelyje į savo tikslą (pvz. ALKOHOLĮ). Ten kur nėra kovos, kovotojas retai įžvelgs ką nors vertingo.

Nuskriaustasis. Kad pasijausti nuskriaustu, žmogus privalo pasikviesti tą, kuris jį nuskriaustų. Jis lyg ir nenori, kad jį skriaustų, bet jis nori, kad kiti žmonės elgtųsi taip, kaip jam norisi, o jeigu jie to nedaro - jis įsižeidžia. Ir tai yra būdas priversti kitus pakeisti savo elgesį - kiti tampa jo skriaudėjais.

Įdomiausia yra tai, kad žmogus kovos, prašys ir išeikvos labai daug jėgų tam, kad bet kokiu atveju negautų to, ko iš tikrųjų nori, nes jeigu jis tai gaus - jis neturės priežasties pasijausti nuskriaustu. Ratas užsidaro.
 Visi žmonės užstringa šiose pozicijose. Svarbu neužsibūti per ilgai.
(jei kas nors žinote šio teksto autorių, parašykite man)